Pakaitalų visuomenėje estetika tampa ypač prasmingu kriterijumi
Kasdien girdime daug žodžių, kuriuos ne visi vienodai suprantame, o kai kurių tikroji prasmė pasimetė ar išsikreipė. Apie estetikos ir grožio sampratų kitimą jos pačios gyvenime kalbiname Rasą Baltę – Balčiūnienę, verslininkę, „Femina Bona“ įkūrėją , originalių verslo, meno ir jų dermės projektų sumanytoją.
Kultūra, menas, estetika ir verslas, kitaip tariant komercija, visuomet derėjo sunkiai, o gal taip tik atrodo, vertinant iš šalies?
– Dabar mes gyvename pakaitalų visuomenėje. Nuo seniausių laikų įvairiose gyvenimo srityse buvo dalykų, kurių paskirtis – auginti žmogų, todėl jie yra žmonijos kultūros dalis. Žodis „kultūra“ reiškia žmogaus sielos auginimą. Daugėjant gyvenime komercijos, kultūriniai, tikri dalykai buvo pakeisti jų pigesniais ir paprastesniais pakaitalais. Tai ilgainiui atranda kiekvienas savo srities profesionalas, nes, labai gerai išmanydamas tą sritį, turi savo kriterijus ir gali atskirti tikrą dalyką nuo jo imitacijos.
Žodis „estetika“ graikų kalboje reiškia suvokti vidines būsenas, vidinius nematomus dalykus išmintingai ir su pojūčių malonumais. Šiandien žodį „estetika“ daugelis suvokia kaip gražu-negražu, bet estetika – tai malonu-nemalonu. Jeigu maistas tau pasitenkinimo nekelia, tu nevalgai. Jeigu tau aplinkoje kažkas pasitenkinimo nekelia, tu nuo to „užsidarai“, o ne save apgaudinėji, kad gal ten kažkas yra gražaus. Dabar kalbėdama pamaniau, kad esame tarsi spaudžiami į Stokholmo sindromo gyvenimo būdą. Aplink yra daug negražių, neestetinių dalykų, bet medija, „ ikonos“, autoritetingi informaciniai šaltiniai skelbia, kad tai yra puiku, gerai, kad tai nauji kultūriniai dalykai. O kūnas sako „ne“ ir mes pamažu visi masiškai atjungiame kūno pojūčius ir taip pasiduodame Stokholmo sindromui, kur aukos įsimyli savo budelius.
Daugeliui estetika kažkodėl asocijuojasi su regimais dalykais. Gal prie to malonu-nemalonu laikas pratintis iš naujo?
– Regėjimas – tai instrumentas vizualiniams dalykams pamatyti ir pajausti, bet estetika yra ne vien jie. Yra kvapai ir kiti pojūčiai. Grožis yra per siaura, žodis „gražu“ – kai yra išlaikyta auksinio pjūvio proporcija arba tam tikra proporcija, kuri atspindi universaliuosius dėsnius, kelia mums pasigėrėjimą ir estetinį pasitenkinimą.
Būtų įdomu sužinoti, ar estetikos suvokimas Jums asmeniškai, buvo susijęs su požiūrio į pasaulį ir save pačią transformacija?
– Jeigu pažiūrėtume į mano pačios šeimyninę kultūrinę aplinką, tai tos estetikos, vertinant iš pirmo žvilgsnio, nebuvo. Mano mamos gyvenimo stilius – reikia kantriai siekti savo tikslų, o dėl kitko galima pakentėti. Neturėjau įdiegto estetiškumo, tokio, kurie turi žmonės, kurie gimsta aplinkoje, kur yra daug meno ir nenuslopintas gyvenimo energijos erotiškumas. Erotinę energiją reikia suprasti plačiau, ji reiškia pasitenkinimą tuo, kas vyksta, kas yra aplink. Estetika ir pasireiškia per mūsų erotišką energiją, kuri klaidingai suvedama vien į paprastą seksą. Vysčiausi intuityviai, rinkdamasi kas buvo man reikalinga. Gal tam tikri estetikos dalykai ir buvo, tik nesuvokti, nes kitaip iš kur tas „netyčinis“ atėjimas į estetikos sritį? Atėjau į ją ne dėl paties grožio, tai buvo aplinkybių sukritimas. Tuo metu turėjau laisvų pinigų iš kitų momentinių veiklų, kažkas pasakė: o žinai, Lietuvoje nėra šiuolaikiškų kosmetologijos centrų, žinau žmogų, kuris kitoje šalyje atidarė tokį pagal ispanišką franšizę. Tai buvo labai spontaniškas, banalus, racionalus sprendimas. Ar tai sąlygojo, kad aš ir pati pradėjau kažkiek vystytis estetikos kryptimi? Visi verslų savininkai pirmiausia viską patys išmėgina, todėl manau, kad taip.
Grožio kriterijai visuomenėje per tą laikotarpį irgi tikriausiai nemenkai pasikeitė?
– Dabar, ką tik šiame pokalbyje pasakiusi, kad neturiu nuo vaikystės išugdyto estetinio pojūčio, pradedu galvoti, koks yra įdomus gyvenimo žaismas. Užaugau aplinkoje, kur apie estetiką nebuvo kalbama ir tai buvo tarsi uždraustas dalykas, nors nebuvo uždraustas racionaliame lygmenyje, bet estetika gyvenime tiesiog nebuvo svarbu. Žinoma, kaip kiekviena mergina turėjau instinktą gražiai apsirengti, kad patikčiau, save parodyčiau, bet juk atsimename deficito laikus, kai jei turi džinsus, jau esi graži. Jeigu turi treningus su rutuliukais, jau visai „kietai“. Tad grožis buvo ne tiek estetika, kiek galimybė išsiskirti iš kitų. Buvo tokia aplinka, kad gražu buvo tas, kas ateina iš kapitalizmo. Kita vertus, mano mama turėjo galimybę įsigyti gero maisto, gerų rūbų, per tai tikriausiai susiformavo vidinis kriterijus rinktis gerus dalykus, o ne jų pakaitalus. Aš, būdama 23 ar 24 metų, įėjau į estetikos industriją su visu to meto istoriniu kontekstu. Viduje yra kriterijus gryna-negryna, bet estetikos suvokimo jokio. Grožis buvo suvokiamas tiek, kiek aplinka sako: dabar visi taip rengiamės, taip dažomės.
O asmeninių grožio paieškų buvo?
– Žinoma, paieškų paauglystėje buvo. Pavyzdžiui, šešėlius dažydavau su radiatoriams skirtu „sidabru“ arba „auksu“, nepaisydama jų kenksmingumo. Nereikalingus plaukus degindavau degtukais. Matyt, ieškojimas „kažko tokio“ yra mano prigimtinė duotybė. Eksperimentuodama rasdavau būdų, kaip save išreikšti. Turėjau garbaus amžiaus labai orią „smetoninę“ siuvėją, ji realizuodavo mano, jauno žmogaus, studentės, kūrybinius impulsus. Darydavome visokias aplikacijas, studijų metais aš rengiausi išskirtinai, dabar gal net sakytume – pas dizainerę. Ta garbaus amžiaus moteris turėjo estetinį skonį dar nuo Smetonos laikų ir pasiūdavo man labai gražiai.
Toks įspūdis, kad išugdėte kosmetologijos profesionalų visuomenę, o dabar gręžiatės ir į tą visuomenės dalį, kuri yra šios industrijos klientai bei jos transformaciją estetikos plotmėje. Ar taip ir yra?
– Net tai, kad suformuosime grožio srities profesionalų kartą ir rinką, prieš dvidešimt dvejus metus būčiau negalėjusi pasakyti. Supratau, kad išvis negalima pasakyti, kas bus, pavyzdžiui, po 10 metų. Iš retrospektyvos jau geriau gali įvertinti savo darbo vaisius. Aš tik galiu pasakyti, kur aš dabar einu ir kas mane „veža“. Kas iš to išeis, kokias formas įgis ir kaip atrodys, pasakyti negaliu. Tai neateina iš kažkur, tai susiję su mano pačios veikla. Aš 10 metų buvau Feminos Bonos direktorė, po to man tapo nebeįdomus verslas ir buvo egzistencinė krizė, tad per kitus 10 metų sukūriau naują verslą. 2015 metais grįžau į direktorės pareigas ir prie ankstesnio verslo pradeda jungtis kitas verslas su gilesne psichologija, su grožiu. Suprantu, kad dabar prasideda naujas etapas. Prieš 25 metus žinojau, kad atidarysiu kosmetologijos centrą. Dabar žinau, kad gyvenimo estetikos akademija yra konkretus žingsnis, kurį aš dabar žengsiu į grožio ir estetikos psichologijos gilesnį pajautimą.
