Gabrielė Štaraitė – dar viena moteris, išdrįsusi keisti savo gyvenimą į tokį, kokio norėjo, iš tokio, kuris aplinkiniams ir taip atrodė geras. Su partnerėmis ji įkūrė kelionių organizatorių „Travel Planet“, kuris specializuojasi kelionėse į egzotines šalis. Ten tai jau tikrai galima išvysti visokiausios estetikos.

Kas žmogų paskatina savotiškai „nubraukti“ jau turimus pasiekimus ir leistis į verslą, kuris daugeliui apskritai asocijuojasi su rizika, nestabilumu?

Iš samdomo darbo išėjau prieš 6 metus. Tuo metu baimės ir nežinios tikrai buvo, bet kai atsigręžiu atgal – viskas vyko taip sklandžiai, kad kai man sako, kad verslas asocijuojasi su rizika ir nestabilumu, tai man lyg kalbėtis apie dalykus, kurie aprašomi knygose. Tada keisti veiklą paskatino noras būti savarankiška ir didelė meilė kelionėms ir keliautojams. Aš nieko nenubraukiau, aš panaudojau visą savo kauptą patirtį ir prie jos dar pridėjau naujų dalykų. Verslas, kaip kelionė – nutikti gali visko, tačiau tai nereiškia, kad reikia sėdėti namie.

Kai išgirstate – estetika , kas iškyla prieš akis arba atmintyje? Kaip estetika pasireiškia Jūsų darbe?

Man žodis estetika iš karto reiškia rytietišką subtilumą. Mane žavi japonų mokėjimas mėgautis gražiu gyvenimo momentu, išaukštinti gamtą, būti čia ir dabar, sustabdyti rutiną ir pasidžiaugti. Gyvendami didmiesčiuose, jie vis tiek lieka tikri gamtos vaikai. Garsiausias pasaulyje to įrodymas – grožėjimosi sakurų žiedais šventė, vadinama hanami. Šimtus metų jau gyvuoja ta tradicija žydint sakuroms rinktis į parkus ir… tiesiog grožėtis trapiais žiedais pasidabinusiais medžiais. Japonijoje beveik kiekvienas mėnuo turi savą žavėjimosi šventę. Na, kai kuriose šalyse, kur tenka keliauti, žodis estetika tikriausiai niekada neateis jums į galvą. Bet juk ir keliauji tam, kad pažintum, o ne tam, kad vertintum.

Ar žmogui estetika yra svarbu, kelintos eilės poreikiams ją galėtumėte priskirti? O gal tokio poreikio išvis nėra, o tai – prabangos dalykas?

Daugeliu atveju, estetika yra taip vadinama „pirmojo pasaulio problema“. Kai tu gyveni ties skurdo riba, aplinkos ir tavo gyvenimo estetika dažniausiai iš viso nerūpi. Kelionėse į daugumą Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos šalių vakariečiai dažnai stebisi ir piktinasi – kodėl vietiniai tupi sau ir stebi aplinką, užuot ėję apsitvarkyti ar surinkti šiukšles. Kas mes tokie, kad smerktume ar reguliuotume? Aš manau, kad kiekviena visuomenė „priauga“ prie tvarkos ar prie estetikos poreikio tada, kai jai ateina laikas.

Tavo darbe matote daug žmonių, jų būstų, jų sukurtos aplinkos – ar dažnai tenka susidurti su tuo – „man negražu“, nors visuomenėje tai vertinama labai teigiamai?

Norint vertinti skirtingų kultūrų estetiką, visų pirma reikia ją suprasti. Žinoti istoriją, priežastis, kodėl vieni ar kiti dalykai atsirado tų žmonių būstuose ar aplinkoje. Savo galvoje žodžius „man negražu“ (o taip tikrai pasitaiko) pakeitusi į „man įdomu“ – galiu daug daugiau išmokti.

Kaip pajuntate estetinį pasigėrėjimą – kūnu ar įsijungia mintis, išsilavinimas, akiratis?

Estetiniam pasigėrėjimui visų pirma reikia laiko. Negali „pajusti kaifo“ skubėdamas kažkur. Ar tai būtų tavo pačios aplinka, ar viena iš įspūdingų pasaulio vietų, ar tiesiog pasivaikščiojimas puikiai sukurtame sode. Estetinis pasigėrėjimas ateina tada, kai būni čia ir dabar. Ir net nesvarbu, ar ta aplinka atitinka kažkokias visuotinai priimtas taisykles.

Gal pamenate kokį  įvykį arba teko pamatyti kitoje šalyje, kaip gerą pavyzdį gražaus dalyko ir buvo sunku tuo patikėti?

Keistų „grožio“ supratimų pasaulyje daug. Tikriausiai vienas ryškiausių to pavyzdžių – mursių gentis pietų Etiopijoje. Ji pasauliui labiausiai žinoma dėl savo savotiško moteriško grožio supratimo, kai moterys apatinę lūpą įsideda molines lėkštutes. Iš pradžių atrodo, kad lėkštelės tiesiog ištempia lūpas. Pamačius kelias vyresnes moteris be lėkštelių, pamatai, kad lūpos yra prapjautos ir suvoki, kad kitaip tokių didelių objektų moterys negalėtų nešioti. Lėkštes jos nešioja tik kai nori pasipuošti, o kasdien lūpa tiesiog kabo. Dabar jau sutiksite ir nesužalotų merginų, prievartos lyg ir nebeliko, bet kaip dažnai būna ir su mūsų paaugliais – dažnas pasiduoda tradicijai ar madai. Negana to, kartais moterims dar išmušami ir priekiniai apatiniai dantys, kad lėkštelė geriau laikytųsi. Dar vienas būdas „puošti“ savo kūnus populiarus tarp mursių – randai. Jie padaromi peiliu ar kriaukle įpjovus ir į žaizdą įtrynus pelenų ar smėlio.

Dėkui už pokalbį.
Liucija Sabė